Danielius ir Belis
1Kai karalius Astiagas buvo palaidotas su savo protėviais, jo karalystę paėmė Kyras Persas. 2Danielius buvo karaliaus mėgiamas žmogus ir gerbiamas labiau už visus kitus jo bičiulius. 3Babiloniečiai turėjo stabą, vardu Belis, ir kasdien jam atnašaudavo dvylika artabių geriausių miltų, keturiasdešimt avių ir šešis metretus vyno. 4Karalius jį irgi šventai gerbė ir eidavo kasdien jo pagarbinti, bet Danielius garbino tik savo Dievą.
5Kai karalius paklausė jo: „Kodėl negarbini Belio?“ – jis atsakė: „Dėl to, kad garbinu ne žmogaus rankomis padarytus stabus, o tik gyvąjį Dievą, sukūrusį dangų ir žemę, valdantį visą žmoniją“. – 6„Nejau nemanai, – tarė jam karalius, – kad Belis yra gyvas dievas? Argi nematai, kiek daug jis kasdien suvalgo ir išgeria?“
7Danielius ėmė juoktis. „Nesiduok suklaidinamas, karaliau, – tarė jis, – nes Belis iš vidaus yra tik molis, o iš lauko tik žalvaris. Jis niekada nieko nei valgė, nei gėrė!“
8Įniršęs karalius pasišaukė Belio kunigus ir tarė jiems: „Jei nepasakysite, kas suvalgo visą tą maistą, mirsite! 9Jei įrodysite, kad Belis visa tai suvalgo, mirs Danielius, nes jis piktžodžiavo Beliui!“ Danielius tarė karaliui: „Tebūna, kaip tu sakai!“
10Belio kunigų buvo septyniasdešimt, neskaitant žmonų ir vaikų. Karalius drauge su Danieliumi nuėjo į Belio šventyklą. 11Belio kunigai kreipėsi į karalių: „Štai mes išeisime laukan, o tu, karaliau, išdėliok valgius, atmiešk vyną ir padėk. Paskui užrakink duris ir užantspauduok savo žiedu. 12Jei atėjęs rytoj rytą nepamatysi, kad viskas Belio suvalgyta, mes mirsime. Priešingu atveju temiršta mūsų šmeižikas Danielius!“ 13Jie buvo ramūs, nes po atnašų stalu buvo pasidarę slaptą įėjimą, pro kurį paprastai ateidavo maisto suvalgyti. 14Taigi jiems išėjus, karalius išdėliojo maistą Beliui. O Danielius paliepė savo tarnams atnešti pelenų, ir šie išbarstė juos po visą šventovę tik karaliui matant. Išėję laukan, jie užrakino duris, užantspaudavo karaliaus žiedu ir nuėjo sau. 15Nakčia kaip paprastai atėjo kunigai drauge su savo žmonomis bei vaikais ir visa suvalgė bei išgėrė.
16Kitą rytą karalius atsikėlė labai anksti, kaip ir Danielius. 17„Danieliau, – paklausė jis, – ar antspaudai tebėra sveiki?“ Jis atsakė: „Sveiki, karaliau“. 18Tuomet karalius atidarė duris ir metęs žvilgsnį į atnašų stalą visu balsu sušuko: „Beli, tu esi didis! Nėra tavyje jokios apgaulės!“ 19Danielius ėmė juoktis ir sustabdė karalių prie durų. „Pažiūrėk į aslą, – tarė jis, – kieno šie pėdsakai?“ 20– „Aš matau, – atsakė karalius, – vyrų, moterų ir vaikų pėdsakus!“
21Įtūžęs karalius įsakė suimti kunigus, jų žmonas ir vaikus. Jie parodė jam slaptąsias duris, pro kurias eidavo suvalgyti, kas būdavo ant atnašų stalo. 22Karalius juos nubaudė mirtimi, o Belį atidavė Danieliui, ir šis sunaikino ir stabą, ir jo šventyklą.
Danielius ir Slibinas
23Ten buvo ir didžiulis Slibinas, kurį babiloniečiai irgi garbino. 24Karalius tarė Danieliui: „Tu negali sakyti, kad jis nėra gyvas dievas, todėl pagarbink jį“.
25Danielius atsakė: „Aš garbinu Viešpatį, savo Dievą, nes tik jis yra gyvasis Dievas. 26Duok man leidimą, karaliau, ir aš užmušiu šį Slibiną be kalavijo ir lazdos“. – „Duodu tau leidimą“, – atsakė karalius.
27Tuomet Danielius paėmė deguto, taukų ir plaukų, juos drauge pavirino, padarė iš jų gniužulus ir pamaitino Slibiną. Suėdęs juos, Slibinas persprogo. „Žiūrėkite, – pasakė Danielius, – ką jūs garbinate!“
28Apie tai išgirdę, babiloniečiai labai susierzino ir susibūrė prieš karalių. „Karaliumi tapo judėjas! – sakė jie. – Jis sunaikino Belį, užmušė Slibiną ir išžudė kunigus!“ 29Jie nuėjo pas karalių ir pareikalavo: „Išduok mums Danielių! O jei ne, nužudysime tave ir tavo šeimą!“ 30Matydamas, kad jie smarkiai jį puola, karalius, reikalo verčiamas, atidavė jiems Danielių. 31Jie įmetė jį į liūtų duobę. Ten jis išbuvo šešias dienas. 32Duobėje buvo septyni liūtai. Kasdien jie buvo maitinami dviem lavonais ir dviem avimis, bet tuo metu jiems neduota nieko, kad jie tikrai suėstų Danielių.
33Judėjoje tuo metu gyveno pranašas Habakukas. Ištroškinęs avienos ir įtrupinęs duonos į puodą, jis ėjo į laukus, nešdamas pjovėjams. 34Viešpaties angelas tarė Habakukui: „Nunešk valgį, kurį laikai rankoje, į Babiloną Danieliui liūtų duobėje“.
35„Viešpatie, – atsakė Habakukas, – aš niekada nesu matęs Babilono ir nežinau, kur yra ta duobė!“ 36Viešpaties angelas pagriebė jį už galvos ir pakėlęs už plaukų vėjo gūsiu nunešė į Babiloną tiesiai ant duobės. 37„Danieliau, Danieliau, – šaukė Habakukas, – imk valgį, kurį Dievas tau atsiuntė!“
38„Tu atminei mane, Dieve! – tarė Danielius. – Nepalikai tų, kurie tave myli!“ 39Danieliui pradėjus valgyti, Viešpaties angelas tuojau pat sugrąžino Habakuką į jo kraštą.
40Septintą dieną karalius atėjo Danieliaus apraudoti. Jis priėjo prie duobės ir žvilgterėjo į vidų: ten, tarp liūtų, sėdėjo Danielius! 41Karalius sušuko visu balsu: „Didis esi, Viešpatie, Danieliaus Dieve, ir nėra kito, išskyrus tave!“ 42Danielių jis išleido ir į duobę įmetė tuos, kurie norėjo jį pražudyti. Jie buvo bemat suryti jo akyse.
